Kompleksinis kaimiškųjų vietovių planavimas (I dalis)

Data

2012 11 19

Įvertinimas
0

Reali padėtis

Daug kalbama ir rašoma apie kaimų nykimą, apleistas žemes, jaunimo pasitraukimą į miestą ar užsienį. Bėda tik, kad apsiribojame tradiciniais teiginiais, jog būtina kurti naujas darbo vietas, nepasiūlant realios programos, veiksmų plano, prieinamų kaimo žmogui veiklos variantų ir realių finansavimo šaltinių. Tiesa, verslūs kaimo žmonės, ūkininkai patys susikuria sau, o kartais ir kitiems, darbo vietų. Tačiau to tikrai nepakanka, nes kaimai ir toliau, su nedidelėmis išimtimis, nyksta. Tai reiškia, kad teikiama investicinė parama kaimui pasiekia toli gražu ne visus kaimo žmones. Kita vertus, būtina labai atidžiai analizuoti, ar dabartinė parama, investuojamos lėšos, efektyviai išnaudojamos. Iš tikrųjų, be išankstinio kaimiškųjų vietovių planavimo, be specialiųjų sąlygų tyrimo ir nustatymo, be socialinių, ekonominių, aplinkosaugos ir kt. problemų kompleksinės jungties į vieną visumą vargu ar galima tikėtis racionaliausio lėšų panaudojimo. Įvairūs mokymai, seminarai – tai daugiau įžanginis žodis į galimą verslą. Toliau turi sekti individualios konsultacijos, susietos su vietine specifika, galimybėmis ir poreikiais. Tie poreikiai ir galimybės atsiskleidžia ilgiau bendraujant su kaimo žmonėmis ir svarbiausia – detaliai žinant socialinį, ekonominį, infrastruktūrinį tos teritorijos foną.

Atsiradus privačiai žemės nuosavybei, tradicinė žemdirbystė ir verslai daugeliu atvejų greitai atsigavo, efektyvumu gerokai pralenkė kolūkinę žemės ūkio gamybą. Tačiau įstojus į ES ir pasinaudojant naujausiomis galimybėmis, kaip antai, Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos (toliau – Programa) priemonėmis, atsiranda vis naujų žemės ūkio gamybos ir verslo nišų. Užimant jas mokymus, konsultacijas reikia derinti su išankstiniu teritorijų planavimu, racionalia žemėnauda ir tik jų pagrindu galima planuoti investicinę paramą konkrečiai teritorijai.

Labai svarbi tokio vietovių planavimo dalis būtų racionalus žemėnaudų sutvarkymas, nes didžioji dalis verslų kaime yra susijusi su žeme. Tuometinė žemėnauda  susiformavo grąžinant žemę, o ypač – privatizuojant asmeninio ūkio žemę (2-3 ha pamatuoti „pagal faktą“ keliuose sklypeliuose).  Tokią žemėnaudą suderinti su šiuolaikine technika - neįmanoma.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2012-07-01 registre įregistruotas bendros žemės ūkio paskirties žemės plotas (be mėgėjiškų kolektyvinių sodų) sudaro 3 231 350 ha, išsidėsčiusių 1 113 794 sklypeliuose. Be abejo, tokiai statistikai, tokiam susmulkėjimui didelės įtakos turėjo minėtoji asmeninio ūkio žemė, bet ši žemė yra aplink kaimus, t.y. ten, kur patogiausia vystyti specializuotą ūkininkavimą ar smulkų žemės ūkio verslą. Bet ir stambiųjų ūkininkų ar žemės ūkio bendrovių valdos taip pat sudarytos iš mažų sklypų, kurių vidutinis dydis nesiekia nė 10 ha.

Racionaliai sutvarkyti žemės valdas – neišvengiama būtinybė

Akivaizdu, kad su tokia žemėnauda jau netolimoje ateityje tapsime nekonkurencingi, o ES tiesioginė ir investicinė parama bus panaudojama neefektyviai. Žemės valdų racionalus sutvarkymas arba žemės konsolidacija yra neišvengiama būtinybė. Tačiau ir vėl – žemės konsolidacija yra daug lėšų ir specialistų darbo reikalaujanti investicija, todėl ją tikslinga vykdyti tik įgyvendinus prieš tai kaimo plėtros projektą ir pasiekus maksimalų konsolidacijoje dalyvaujančių piliečių skaičių. Pastaraisiais metais, iš esmės peržiūrėjus ir pakeitus žemės politiką formuojančius teisės aktus, tam  buvo sukurtos palankios sąlygos. Be to, kaimo vietovių kompleksinis planavimas padėtų išaiškinti apleistas žemes, apleidimo priežastis ir leistų pasiūlyti racionalias išeitis, kaip spręsti piliečio ir jo apleistos žemės problemą. Šioms problemoms spręsti mes galėtume pasinaudoti  Europos Sąjungos bei Lietuvos biudžeto lėšomis pagal Programos priemonės ,,Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo infrastruktūra“ veiklos sritį ,,Žemės konsolidacija“.

Žemės konsolidacija

Žemės konsolidacija, t.y. kai ūkininkai sutaria tarpusavyje keistis turimais sklypais pagal matininko pasiūlytą žemėtvarkos projektą, kad sustambintų turimas valdas Vakarų Europoje, o ypač Skandinavijoje, vyksta jau daug metų. Sklypų pasikeitimai vyksta pagal jų rinkos vertę ir kuo daugiau dalyvaujančių kaimynų projekte, tuo matininkui lengviau suformuoti didesnes, patogias darbui žemės valdas. Lietuvoje, pasinaudojant ES parama, taip pat jau atlikta keliolika žemės konsolidacijos projektų. Ūkininkai sustambino savo valdas, bet daug kur sklypų skaičius po konsolidacijos nesumažėjo net per pusę. Priežastis paprasta: žemės konsolidacija yra savanoriškas procesas, pagal galiojančias Programos taisykles joje dalyvaujančių ir besiribojančių savo žemėmis ūkininkų minimumas yra 5 asmenys ir bendras žemės plotas – ne mažesnis kaip 100 ha. Jeigu nesusirenka daugiau norinčiųjų dalyvauti konsolidacijoje, toks projektas tampa „įrėmintas“ kitų žemės sklypų, kurie konsolidacijoje nedalyvauja. Šie bandomieji projektai būtų buvę sėkmingesni, jeigu juose būtų dalyvavusi valstybė su savo žeme. Gaila, kad nebuvo tuo pasinaudota, nes mainai valstybinės žemės į privačią žemę - nenumatyti.  Valstybinės žemės dabar beveik neliko, todėl žemės konsolidacijai tenka ieškoti kitų variantų. Naujuoju projektu pagal Programą siūlome pirmiausia konsoliduoti nuomojamas žemes sukeliant jas į keletą masyvų patogioje vietoje šalia kelio. Sukilnojus nuomojamas žemes į didesnius masyvus, žymiai lengviau vyktų ūkininkų valdų stambinimas. Į kiekvieną tokį masyvą su savo žeme ar sklypo dalimi ateitų žmonės, turintys vienodų ketinimų. Vieni nebenori būti žemės bendrasavininkais su šeima, o nori savo dalį žemės pelningai parduoti. Sukėlus jų dalis į didesnį masyvą, jame hektaro kaina žymiai pakiltų, toks žemės masyvas (pvz., keliasdešimt ha) būtų labai paklausus tarp ūkininkų. Kiti, turintys vaikų ir nenorintys prarasti žemės kaip nekilnojamojo turto, bet norintys gauti didesnę nuomą, susikeltų į kitus masyvus, pvz., 5, 10, 15 metų nuomai ir, tarpininkaujant Valstybės žemės fondui (VŽF), išnuomotų savo žemę ūkininkams arba savo kaimo jaunimui įsikurti. Jau ir dabar dažnai VŽF tarpininkauja surandant nuomotojui nuomininką pagal pasirašytą sutartį. Jeigu žmonės nelabai pasitiki valstybine įstaiga VŽF, jie gali sukurti savo asociaciją ir pavesti jai tarpininkauti tarp žemės nuomotojų ir ūkininko. 

Vienintelė kliūtis tokiam esminiam žemės sutvarkymui yra žmonių inercija, netikėjimas, kad po žemės konsolidacijos bus geriau. Atkreiptinas dėmesys, kad jau vykdytos žemės konsolidacijos projektuose nusiskundimų dėl nesąžiningo žemėtvarkininkų ir matininkų darbo nebuvo. Bet reikia ieškoti ir kitų argumentų, bene svarbiausia - realios, apčiuopiamos naudos kiekvienam iš dalyvaujančiųjų žemės konsolidacijos procese. Apie padidėjusią žemės vertę jau minėjome, galbūt nekilnojamo turto vertintojai galėtų parengti imitacinį modelį su prognozuojama vidutine 1 ha kaina prieš ir po žemės konsolidacijos. Didelis privalumas yra ir tai, kad visi žemės konsolidacijos darbai, pradedant pirmuoju susirinkimu ir baigiant piliečiui įteikiama žemės nuosavybės byla, yra apmokami iš ES ir Lietuvos biudžeto lėšų pagal Programą, nes tai yra viešojo pobūdžio projektai.

Labai svarbus veiksnys, išjudinant visą kaimo bendruomenę, agituojant jos narius dalyvauti žemės konsolidacijos procese, būtų kaimo plėtros žemėtvarkos projektai. Jie taptų žemės konsolidacijos projekto sudėtine dalimi, t.y. žemės konsolidacijos projekto pradiniu etapu, per kurį įvairių sričių projektuotojai išsiaiškintų visos bendruomenės ir kiekvieno jos nario reikmes, įvertintų galimybes jas tenkinti.