Kas klaidina Seimo narius?...

Data

2011 12 28

Įvertinimas
0

2011 gruodžio 20 d. viešojoje erdvėje pasirodė publikacijos apie tai, kaip “ ES diskriminuoja Lietuvos žemdirbius“. Jose kalbama apie lapkričio pabaigoje Seimo Krikščionių partijos frakcijos nario Jono Ramono Seime inicijuotą rezoliuciją „Dėl Europos Komisijos numatomų diskriminacinio pobūdžio tiesioginių išmokų šalies žemės ūkiui 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui“.

 

Paskaičius rezoliucijos įžangą atrodo viskas gerai, už teisingą reikalą žmogus kovoja ir reiškia susirūpinimą. Juolab, kad tiek garbių Seimo narių rezoliuciją pasirašė... Paanalizavus ją rimčiau, skaitome:  „Manome, kad EK projektuojamas Lietuvos žemdirbiams tiesioginių išmokų lygis nukrypsta nuo ES valstybių. Europos komisijos projektuojamos iki 2020 m. tiesioginės išmokos didėja labai nežymiai ir nepasiekia mokamų išmokų, kaip numatyta ES sutartyje, bet ir ES valstybių vidurkio“. Toliau rezoliucijoje rašoma: „Reikalaujame, kad EK laikytųsi stojimo į ES sutartyje įtvirtintų principų ir užtikrintų 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui tiesioginių išmokų suvienodinimą su kitų ES valstybių žemdirbiais“.

 

Nežinia, kas gerbiamam Seimo nariui tą peticiją rašė, bet pats Seimo narys, nesvarbu kurioje partijoje jis šiuo metu būtų, privalėtų pats pasiskaityti ES stojimo sutarties žemės ūkio dalies 24-25 puslapius. Tuomet jis suprastų ką reiškia žodžiai „kaip numatyta ES sutartyje...“  Pagal šią rezoliuciją EK mums pasakys – „ko norite, mes 100 procentų įvykdėm stojimo sutarties sąlygas?...“

 

Pagrindas tiesioginėms išmokoms mokėti nuo 2004 m., Lietuvai įstojus į ES, kaip ir kitoms ES valstybėms narėms yra referencinis žemės ūkio kultūrų derlingumas, buvęs šalyse narėse 2000–2002 m. laikotarpiu. Pagal tai  ir buvo skaičiuotas Lietuvos 100%  lygio tiesioginių išmokų finansinis vokas, kurį mes pasieksime 2013 m. pagal stojimo į ES sutartyje bei kituose ES teisės aktuose numatytą laipsnišką tiesioginių išmokų didėjimo planą : 2004 m. – 25 %, 2005 m. – 30  %, 2006 – 35 %, 2007 – 40 %, 2008 – 50%, 2009 – 60%, 2010 – 70%, 2011 – 80%, 2012 – 90%, 2013 – 100%. Suvok gi tu žmogau, kad 2013 m. pasiektinas 100% išmokų lygis nereiškia ES išmokų vidurkio, jis paskaičiuotas remiantis minėtaisiais referenciniais rodikliais.

 

Belieka patikslinti, kad 2013 m. Lietuvoje tiesioginės išmokos turėtų siekti 143 eurus/ha, kai tuo tarpu ES vidurkis yra 268 eurai/ha, o Graikijoje mokama tiesioginė išmoka siekia apie 384 eurų/ha. 

 

Dabartinis Europos Komisijos pasiūlymas dėl 2014–2020 m. laikotarpio  sako, kad ES valstybėse narėse, kuriose išmokos už hektarą žemės ūkio naudmenų nesiekia 90 proc. ES vidurkio, skirtumas tarp 2013 m. šaliai nustatytų išmokų ir 90 proc. ES išmokų vidurkio būtų sumažintas trečdaliu, Lietuvai yra nepriimtinas. Tačiau, jeigu toks pasiūlymas būtų patvirtintas, Lietuvai tiesioginės išmokos kasmet palaipsniui didėtų ir 2017 m. pasiektų 176 eurus arba apie 600 Lt/ha ir palyginti su 2013 m., padidėtų apie 100 litų/ha.

 

Vykdydamas tautos valią, Seimo narys nepraleidžia progos papolitikuoti...“Balsuojant dėl šios rezoliucijos, susilaikė net 29 konservatoriai, išreikšdami tarsi ir pritarimą EK pozicijai. Ką reiškia tuomet daugybė žemės ūkio ministro viešų pareiškimų apie tai, kad jis nesutinkąs su numatytomis išmokomis? Tiesa, šie pareiškimai vargu ar pasiekia EK ausį. Tuo tarpu būtent minėtoji rezoliucija galėtų būti pačiu rimčiausiu tautos atstovų valios pareiškimu. Tereikia ją išversti į anglų kalbą ir nusiųsti į Briuselį.“

 

Kaip paprasta, kaip toje dainoje „Parašyk man laišką iš Paryžiaus...“, tik išvertei į anglų kalbą ir problema išspręsta?... O kas bus, jeigu Ten... supras jį pažodžiui?... Na, tuomet tikriausiai ieškosime teisinių argumentų...

 

Seimo narys rašo: „Beje, esama net ir teisinio pagrindo reikalauti vienodų tiesioginių išmokų. Tai Europos vadovų Tarybos sprendimas, kuris buvo priimtas 2002 m. spalio mėn... Tolesniais metais išmokų dydis turėjo didėti po 10 proc. kasmet, kol 2013 m. būtų pasiektas senųjų ES valstybių tiesioginių išmokų lygis. Ar ES vadovų tarybos sprendimas nėra įsipareigojimas EK? Ir kodėl jį pamiršo dabartinė valdžia?“

 

O kodėl dabartinė, juk buvo ir ankstenė, o stojant dar kita valdžia?... Niekas nieko nepamiršo. Šiandien derybose dėl 2014–2020 m. finansinio laikotarpio perspektyvos Lietuva visuose ES institucijų lygmenyse aktyviai pasisako, kad tiesioginės išmokos Lietuvoje naujuoju 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu kaip galima greičiau pasiektų ES išmokų vidurkį. Klaidinga išmokų lygius valstybėms narėms skaičiuoti pagal jų istorinius duomenis (2000–2002m.), kurie jau nebeatitinka realybės.

 

Prieš kovą sukelk sumaištį, pasėk abejonę, - sakė senovės išminčiai. Tą ir bando daryti gerbiamas Jonas Ramonas pažerdamas eilę retorinių klausimų, nesvarbu, kad šie prieštarauja savo anksčiau išsakytai minčiai... „Ar diferencijuota parama nėra Lietuvos piliečių diskriminacijos požymis ir įrodymas? Ar krizių akivaizdoje siekiama sutelkti Europos tautas, ar kalti pleištą ir didinti atotrūkį? Kodėl iš valdžios ir europarlamentarų lūpų nenuskamba šie klausimai? Gal baiminamasi būti drąsiems?“  Ką gi, ne valdžiai, o pačiam jonui Ramonui tenka priminti:

 

Žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3D-295 buvo sudaryta darbo grupė Lietuvos Respublikos pozicijai dėl BŽŪP ateities parengti, į kurios sudėtį įtraukti Žemės ūkio ministerijos bei socialinių partnerių (ŽŪR, įvairių žemdirbių savivaldos organizacijų) atstovai. Darbo grupė parengė ir 2010 m. spalio 12 d. patvirtino horizontalaus pobūdžio poziciją.

 

2010 m. balandžio 29 d. „Bendroji žemės ūkio politika turi būti aiški visuomenei“ tarptautinės parodos „AgroBalt 2010“ atidaryme kalbėjo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, eurokomisaras, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą Dačianas Čiolosas (Dacian Ciolos) parodos „AgroBalt 2010“  metu įvykusiame politiniame forume „Gyvenimo kokybė kaime bei galimybės ES naujosios finansinės perspektyvos kontekste“  pabrėžė, kad ES Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) po 2013 m. turi būti pagrįsta lygybės tarp senųjų ir naujųjų šalių principu. Apie tuos pačius principus parodos išvakarėse su komisaru kalbėjo ir Ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

 

Forumo apvaliojo stalo diskusijoje dalyvavo ES ir kaimyninių šalių žemės ūkio pareigūnai: naujasis eurokomisaras, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, Dacian Ciolos, buvęs eurokomisaras, dabartinis fondo ,,Žemės ūkio investicinė parama Europai“ (RISE) prezidentas Franz Fischler, Lietuvos žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, Baltarusijos žemės ūkio ir maisto ministras Semen Šapiro, Europos žemės savininkų organizacijos (ELO) prezidentas Mark Thomasin-Foster, Estijos žemės ūkio ministras Helir-Valdor Seeder, Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministras Marek Sawicki, apie 20 oficialių delegacijų iš užsienio.

 

2010 m. gruodžio 6 d. Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos parengtai pozicijai dėl Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2013 m., tai yra toms gairėms, kurias Lietuva siūlo taikyti 2014-2020 metų laikotarpiu.

 

2011 m. liepos 12 d. Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis dalyvavo Briuselyje Europos Parlamento surengtoje diskusijoje dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities, kurioje dalyvavo Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros ir nacionalinių parlamentų žemės ūkio ir kaimo plėtros reikalus kuruojančių komitetų atstovai. ES Tarybai pirmininkaujančios Lenkijos Senato Žemės ūkio komiteto pirmininkas Ježis Chruščikovskis (Jerzy Chróścikowski) taip pat pritarė poreikiui reformuoti BŽŪP. Jis pažymėjo, kad reforma turi būti ne kosmetinė, o reikšminga, t. y. suvienodintos tiesioginės išmokos tarp valstybių narių, pati tiesioginių išmokų schema turi būti apskaičiuojama vadovaujantis objektyviais kriterijais.

 

2011 m. liepos 26 d. Lietuvos ūkininkų sąjunga skelbia Kaune vykusios tarptautinės konferencijos „Bendroji žemės ūkio politika: kiek realūs ES naujųjų šalių lūkesčiai?\" išvadas, kurios suformuluotos bendru konferencijos dalyvių sutarimu.

 

Tarptautinę konferenciją birželio 28-29 d. surengė Lietuvos ūkininkų sąjunga. Jos dalyviai - Lietuvos žemdirbiai, žemdirbių organizacijų lyderiai, kartu su nevyriausybinių organizacijų atstovais iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, dalyvaujant atstovams iš Europos Komisijos, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Europos Parlamento, Europos žemdirbių organizacijų COPA-COGECA - diskutavo dėl formuojamos ES Bendrosios žemės ūkio politikos iki 2020 m. ir aptarė priemones, ypatingą dėmesį skirdami naujųjų ES šalių narių žemdirbių siekiui ieškoti galimybių naujuoju finansiniu laikotarpiu nutraukti ūkininkų skirstymą tarp senųjų ir naujųjų ES šalių bei suvienodinti jų vertinimą.

 

Žemės ūkio ministerijoje 2011 m. rugsėjo 30 d. žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus kvietimu lankėsi Lietuvos europarlamentarai. Daugiausia dėmesio susitikime skirta tiesioginių išmokų vokų paskirstymui tarp valstybių narių, nes nuo to priklauso, ar Lietuvai bus sudarytos vienodos konkurencinės sąlygos bendrojoje rinkoje. Susitikime su ministerijos vadovybe ir kitais pareigūnais dalyvavo Europos Parlamento nariai Zigmas Balčytis, Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Imbrasas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, europarlamentaro Vytauto Landsbergio padėjėjas Andrius Tučkus ir Valdemaro Tomaševski padėjėja Danuta Krasnovska.

 

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, kreipdamasis į europarlamentarus, pažymėjo, kad „Pasiūlymai, kuriuos Europos Komisija yra pateikusi Komunikate dėl daugiametės finansinės programos 2014–2020 m., Lietuvos netenkina, – akcentavo ministras. – EK priėmė sprendimą, kad valstybės narės, kurių TI mažesnės nei 90 proc. ES vidurkio, per 2014–2020 m. laikotarpį tą atotrūkį galėtų sumažinti 30 procentų. Mums toks EK pasiūlymas nėra priimtinas“.

 

K.Starkevičius pabrėžė, kad Lietuvos pozicija dėl vieno svarbiausių Bendrosios žemės ūkio politikos klausimų – tiesioginių išmokų – išlieka principinė: tiesioginės išmokos visose ES šalyse narėse turi būti išmokamos pagal vieningą modelį, o jų lygis nustatomas vadovaujantis objektyviais kriterijais, užtikrinančiais konkurencingumą ir lygias ūkininkavimo sąlygas vieningoje ES rinkoje.

 

K.Starkevičius priminė, jog labai aiškiai Lietuvos pozicija dėl teisingų ir sąžiningų tiesioginių išmokų paskirstymo po 2013 m. buvo išsakyta šių metų kovą, kai ES pirmininkaujančios Vengrijos parengtos išvados dėl BŽŪP po 2014-ųjų metų buvo pristatytos ES Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdyje. Tuomet kartu su Lietuva Vengrijos pasiūlymams nepritarė ir Latvija, Estija, Švedija, Danija, Jungtinė Karalystė bei Malta.

 

2011 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamente vyko diskusija, kurioje buvo aptariami teisiniai pasiūlymai dėl Bendrosios žemės ūkio politikos. Konferenciją organizavo Copa-Cogeca ir Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas, drauge su Europos Komisija ir šiuo metu ES pirmininkaujančios Lenkijos atstovais.

 

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Europos Parlamentas įgijo daugiau galių priimant teisės aktus ir padidėjo šios institucijos įtaka BŽŪP reformai. Todėl tapo ypač svarbu išsakyti Lietuvos žemdirbių poziciją ne tik tarptautinėse organizacijose, kaip Copa-Cogeca, bet ir Europos Parlamente. Prieš konferenciją ŽŪR atstovai susitiko su Lietuvos europarlamentarais J.Paleckiu, V.Blinkevičiūte, V.Uspaskich, V.Tomaševskiu, taip pat L.Andrikienės biuru. Su Lietuvos atstovais Europos Parlamente aptartos bendradarbiavimo galimybės, siekiant Lietuvai palankesnės Bendrosios žemės ūkio politikos po 2013 m. Buvo susitikta ir su Latvijos atstove Europos parlamente Sandra Kalniete, vadovaujančia idėjinei Baltijos šalių europarlamentarų grupei, vieningai veikiančiai, siekiant Baltijos šalims palankių sprendimų dėl BŽŪP po 2013 m.

 

Na, bet užteks istorijos, grįžkime prie retorikos. Aišku, būtų galima paklausti, kur tuo metu buvo pats gerbiamas Seimo narys, stovėjęs, kaip sakoma, prie stojimo į ES slenksčio, dabar bandantis atgailauti. Juk gražu, kai Seimo narys atgailauja, tik kodėl net ir atgailaudamas, vis tiek kaltę bando suversti kitam...

 

J. Ramonas teigia: „Kita vertus, pasirinkome pačią neracionaliausią, supaprastintąją tiesioginių išmokų sistemą, kai finansinę paramą gauna ne tik realiai ūkininkaujantys žemdirbiai, bet ir vadinamieji „sofos“ ūkininkai. Tenka prisiimti kaltę ir sau, nes anuomet vadovavau ŽŪR, galėjome siekti tiesioginių išmokų tik žemę dirbantiems. Suprantama, kad šiuo atveju vardiklis, t. y. ūkininkų skaičius, kuriems dalijamos išmokos, būtų gerokai mažesnis. Prisipažįstu, pristigo įžvalgos. Tačiau ar galėjo jos nepristigti, kai proto bokštai ŽŪM ir Agrarinės ekonomikos institute vienu balsu įrodinėjo, kad būtent supaprastintoji išmokų sistema yra pati parankiausia, duos daugiausia naudos. Deja, nedavė. Keista, kad didelis jos entuziastas, buvęs žemės ūkio ministras J. Kraujelis, anuomet įkalbinėjęs ir žemdirbius, dabar pats ją ir kritikuoja.“

 

Gerbiamas Seimo narys pyksta ant „proto bokštų“ tačiau ir tuomet, ir dabar vis dar nesupranta, kad tiesioginių išmokų teikimo žemdirbiams reikalavimus apibrėžia ES teisės aktai, kurie nustato, kad neatsižvelgiant į tai kokią tiesioginių išmokų schemą valstybė narė pasirinktų, tiesioginės išmokos mokamos tiems subjektams, kurie užsiima žemės ūkio veikla. Tuo tarpu ES teisės aktuose žemės ūkio veikla laikoma kaip žemės ūkio produktų gamyba, auginimas, įskaitant derliaus nuėmimą, melžimas, gyvulių veisimas ir ūkinių gyvulių laikymas arba žemės palaikymas geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės. Todėl straipsniuose pats su savim diskutuodamas daro visiškai nepagrįstą išvadą, kad Lietuva pasirinko netinkamą, „pačią neracionaliausią“ paramos schemą. Nors jam pačiam vadovaujant Žemės ūkio rūmams ji buvo ir patvirtinta. Sveika prisiminti istoriją, bet faktų iš jos neišmesi.

 

Žemės ūkio ekspertų grupė