Ekologinis ūkininkavimas – perspektyvus verslas ar socialinė parama?

Viešųjų ryšių skyrius

2005-12-07

EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS – PERSPEKTYVUS VERSLAS AR SOCIALINĖ PARAMA?

Lietuvai svarbu pasirinkti prioritetinį gamybos būdą, palankų ekonominei, socialinei, gamtosaugos ir etnokultūrinei kaimo plėtrai. Vienas iš tokių būdų yra pasaulyje sparčiai plintanti ekologinė gamyba.

Ekologinė gamyba – tai ūkininkavimo sistema, užtikrinanti aukštos kokybės žemės ūkio produktų gamybą be sintetinių trąšų, pesticidų ir kitų techninių medžiagų.

Šiuo metu ekologinę gamybą Lietuvoje vykdoma pagal 1991 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų ant žemės ūkio ir maisto produktų. Naujausi pakeitimai padaryti 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1567/2005) ir Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, patvirtintomis žemės ūkio ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3D-253. Šiose taisyklėse nustatyti reikalavimai ekologinio žemės ūkio produktų gamybai, perdirbimui, gabenimui, saugojimui ir realizavimui.

LR Vyriausybė skiria nemažą dėmesį ekologiniam žemės ūkiui. Todėl ekologinių ūkių Lietuvoje nuolat daugėja. Lietuvai tapus ES nare, ekologinė žemdirbystė remiama pagal Lietuvos Kaimo plėtros plano 2004–2006 metams priemonę „Agrarinė aplinkosauga“, kurios vieną dalį sudaro programa ,,Ekologinis ūkininkavimas“.

Ekologinės gamybos rėmimas ir sertifikuotų plotų dydis 2001–2004 m. pagal pasėlių rūšis

* - kartu su ankštiniais ir grikiais; ** - be ankštinių pasėlių;

Ekologinės gamybos ūkių ir sertifikuoto žemės ploto dinamika Lietuvoje 1997–2005 m.

(VšĮ „Ekoagros“ duomenys)

Tačiau ekologinis ūkininkavimas nėra būtinybė ar prievolė ūkininkaujančiam ir juo labiau ne pasiaukojimas. Ekologinė gamyba nėra ir socialinės paramos forma. Tai yra verslo rūšis, galinti duoti pelno, tačiau ja gali užsiimti ne kiekvienas norintis, o tik tas, kuris turi tinkamas sąlygas ir žemdirbystės, žemės tvarkymo, ekonomikos žinių. Todėl jei turima žemė yra nepalankioje vietoje, t. y. jei ją tenka skaidyti į daugybę laukų ir plotelių, jei žmogui trūksta žinių, tuomet tikrai reikia pasvarstyti, ar verta užsiimti ekologine gamyba.

Ekologinis ūkininkavimas skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad tokie ūkiai privalo laikytis griežtų standartų. Norint gauti didesnį derlių, su kenkėjais reikia kovoti natūraliais būdais (pvz., nektaringi augalai). Derlius ekologiniuose ūkiuose priklauso ir nuo veislės parinkimo, pvz., geriausia bulvių veislė yra „Venta“, žieminių kviečių – „Zenta“, „Portal“. Iš daržovių ekologiniuose ūkiuose geriausiai uždera vidutinio vėlyvumo gūžiniai kopūstai, burokėliai, porai. Ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti sintetinių cheminių trąšų, tręšti leidžiama tik gyvulių ir paukščių mėšlu, srutomis, žaliąja trąša, kompostu, durpėmis, natūralios kilmės mineralinėmis trąšomis (išskyrus Čilės salietrą). Ūkininkaujantiems ekologiškai būtina nors kartą per 5-7 metus atlikti dirvos agrocheminį tyrimą. Nemažai reikšmės ekologiniame žemės ūkyje turi tinkamas žemės įdirbimas, būtinas ir aukštas maisto saugos lygis.

Nuo 1990 m. apie reikalavimus ekologinei gamybai spaudoje yra paskelbta daug straipsnių, išleista nemažai knygų, rengiami mokymai ir seminarai, veikia interneto svetainė www.organic.lt. Į lietuvių kalbą jau išversti pagrindiniai ES reglamentai, susiję su ekologine gamyba; informaciją ekologinės gamybos klausimais teikia Žemės ūkio konsultavimo tarnybos, Žemės ūkio rūmų, VšĮ „Ekoagros“ specialistai.

Šarūnas Laužadis

ŽŪM Agroaplinkosaugos ir ekologinio

ūkininkavimo skyriaus vyr. specialistas

Žemės ūkio ministerijos informacja

tel. (8~5) 239 10 18, el. paštas spauda@zum.lt